Irena Eglë Laumenskaitë

AR UÞBAIGËME TIKËJIMO METUS?

Popieþiaus Benedikto XVI paskelbti Tikëjimo metai pasibaigë. Bet ar galime manyti, kad juos uþbaigëme, jei iðkilmingai tà atðventëm ir praeità rudená Lietuvos vyskupai paskelbë naujus – Šeimos metus? Pastarieji pareikalaus ne maþiau pastangø – renginiø, susitikimø, pastoraciniø planø. Taèiau liks tas pats svarbus klausimas: ar jie kà nors pakeis esanèioje ðeimø sielovadoje, ar prisidës prie to, kad baþnyèioje susituokusiøjø katalikø ðeimos bus tvirtesnës, kad liudys santuokos vertæ visuomenëje?

Bet dabar gráþkime prie pasibaigusiø Tikëjimo metø analizës. Šiems buvo skirtos rimtesnës pastangos nei ankstesniems – Dievo Gailestingumo – metams jau todël, kad jie buvo inicijuoti Popieþiaus. Sukurtas net internetinis puslapis, tikëjimo klausimais parengta video medþiaga, vyko didesni ir maþesni renginiai, inicijuoti projektai, atspausdintas ir padalintas spalvotas leidinukas, kuris trumpai aiðkina Baþnyèios tikëjimo iðpaþinimà. Skaitant Tikëjimo metams skirtus pastoracijos planus, akivaizdu, kad buvo numatyta þmones pakviesti, skatinti, raginti gilintis á katalikø tikëjimà, skaityti Šventàjá Raðtà ir Katalikø Baþnyèios Katekizmà, rengti konferencijas ir seminarus, raðyti straipsnius tikëjimo tema, o vyskupijø ir parapijø mastu gerai parengti katechetinius paðnekesius ir pamokslus, pritaikytus tikinèiøjø supratimui.

Tikëjimo metø ðventimas

Gerai, kad numatyti dalykai vyko, bet kas áprastai ir daþniausiai yra vieði renginiai? Pareiga juos suorganizuoti, pakviesti daugiau þmoniø, o tai reikalauja nemaþø rengëjø pastangø. Á juos þmonës daugiau ar maþiau susirenka, pabûna, dalis paklauso, pasiþmonëja ir...iðsiskirsto. Pirmiausia atsiskaitoma, kad renginys ávyko, „atsiþymima“, kad dalyvauta, apie tai kur nors paskelbiama. Konferencijas, ypaè mokslines, daþniau renkasi suinteresuotieji, kad uþ jas bûtø galima atsiskaityti vadovams arba moksliniø darbø ataskaitoje, ásiraðyti á savo CV, reèiau – tiesiog pasiklausyti, susitikti su bendraminèiais. Á kitus vieðus renginius gausiausiai ateina nedirbantys, daugiau laiko turintys vyresnio amþiaus þmonës (taip buvo ir Tikëjimo metø renginiuose), nes tai socialinio dalyvavimo, tarpusavio pabendravimo galimybë – „kitus pamatyti ir save parodyti“. Lieka atviras klausimas: kà dalyviai, juose bûdami suprato, kà svarbaus iðsiaiðkino, nes sprendþiant ið garsiai klausiamø dalykø, daþnai pasitaiko, kad prelegentai kalba apie „ratus“, o uolesni vieðo renginio þiûrovai teiraujasi ar pasisako apie „ batus“... Kaip sumaþinti tà atotrûká: kalbëti ir klausytojà kalbinti taip, kad bûtent aptariamas klausimas ar dalykas já paliestø, paskatintø apie tai susimàstyti? Jei tai mokslinë konferencija, – tas nëra aktualu, nes ji ne tam skirta. O jei tai renginys apie mûsø, katalikø, tikëjimà ir gyvenimà juo?

Gráþtant prie Tikëjimo metø renginiø, paminësiu tik tai, kas man pasirodë problemiðka. Konkretus pavyzdys – þinia, kaip Šiauliø vyskupijoje buvo paminëtas popieþiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje jubiliejus. Buvo atidengtas jam skirtas monumentas, jo vardu pavadintas takas, surengta nuotraukø paroda, sakralinës muzikos koncertas, o taip pat vieðam apþiûrëjimui buvo árengti kambariai, kuriuose prieð dvideðimt metø Popieþius apsistojo labai trumpam (pailsëti ir pavalgyti). Þmonës susirinko, þiûrëjo, bet kà mes tuo parodëme? Kaip mes graþiai juos árengëme jo sutikimui, kaip graþiai já minime – kaip „graþiai pasirodëme“? Ar visos ðios pastangos daug bendro turi su galimybe ir netgi bûtinybe gilintis á tai, kà Popieþius mums kalbëjo, kas tiesiogiai kelia klausimus mûsø tikëjimui ir visuomenës gyvenimui? Bet ar kelia, jei susitikimams ir minëjimams pasibaigus, á tuos Popieþiaus pastebëjimus, kvietimus ir padràsinimus nedaug gilinamasi, kalbama ar svarstoma? Jubiliejaus proga Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose nuskambëjusios Jono Pauliaus II iðtaros Lietuvos þmonëms iki ðiol lieka labai aktualios, nes vargu ar daug kas mûsø tikëjimo praktikoje ir vieðajame gyvenime pasikeitë... Bet kà mes tuomet ir dabar ásidëmëjome, ar dël to susimàstome, kiek á visa tai gilinamës?

Kad ðie klausimai neliktø retoriniai, pasiremsiu Tikëjimo metø antroje pusëje atlikto Lietuvos gyventojø reprezentatyvaus tyrimo rezultatais. Iðreikðdama ganytojams pagarbà uþ dràsà iðsiaiðkinti konkretesnæ mûsø tikëjimo ir jo praktikos situacijà (kaip kitaip gali bûti rengiami pastoraciniai planai?) trumpai pristatysiu ðá tyrimà, juolab, kad patys ganytojai iðsakë bûtinybæ jo medþiagà plaèiai ir nuodugniai svarstyti. Tyrimas „Tikëjimas ir religingumas Lietuvoje, 2013“ buvo inicijuotas Lietuvos vyskupø konferencijoje ir perimtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Gruðo jo ágyvendinimui. Klausimynas buvo iðsamus (80 klausimø), respondentø atranka reprezentatyvi ne tik Lietuvos, bet ir konkreèiø vyskupijø mastu ( surinkti ir analizuoti 1400 respondentø atsakymai), apklausà atliko visuomenës nuomonës ir rinkos tyrimø centras „Vilmorus“, turintis ilgametæ patirtá kiekybiniuose sociologiniuose tyrimuose.

Kas ðiame tyrime mane labiausiai nustebino? Didesnë pusë (virð 60%) save laikanèiø katalikais katalikø (krikðèioniø) tikëjimo klausimais nesidomi, nes dauguma mano, kad jiems uþtenka to, kà ir taip þino. Uþtenka to, kà kaþkada girdëjo, rengdamiesi Pirmajai Komunijai ir gal nugirdo Miðiose ar kur kitur? Juk kas sekmadiená á baþnyèià eina nedidelë laikanèiø save katalikais dalis. O kas daugeliui jau yra þinoma, ir kaip suprantas tikëjimas?

Kas mums yra tikëjimas?

Šis klausimas nëra savaime aiðkus jau vien todël, kad lietuviø kalba mes turime vienà þodá tikëjimas gerokai skirtingiems dalykams ávardinti. Kitø krikðèionybæ priëmusiø tautø kalbose skiriami du þodþiai: doxa – episteme (graik.), belief – faith (angl.), la croyance – la foi (pranc.), das Meinen – Glauben (vok.), wierzenie – wiara (lenk.), верование - вера (rus.) putare – credere (lot.).

Puto reiðkia laikyti kuo nors, manyti – netobulai þinoti. Tai daugiau susijæ su þmogiðkais lûkesèiais, kurie turi kaþkoká tai pagrindà, bet jis nëra aiðkus, nëra tikrai iðmëgintas. Credo – patikëti, pavesti, tikëti (á kà), laikyti tiesa (kà). Todël credere yra labiau ásitikinimas, tikras þinojimas. Antra vertus, tai reiðkia ir mokymà, ir jo iðmëginimà gyvenimo praktikoje.

Todël religija, svarstant jà pasaulietiniu poþiûriu, yra „tikëjimai (believes) ir praktikos, susieti su ðventais dalykais“ (E. Durkheim), t.y. su tuo, kà þmonës laiko ðventu. Toks prigimtinis, þmogiðkasis tikëjimas (numanymas, spëjimas, nuostata, ritualinis þinojimas) yra bûdingas archainëms religijoms. Tikima, nes manoma, kad kaþkas man nepaþástamo egzistuoja ir to iðpaþinimas gyvenime padeda. Tuo remiasi daugelis kolektyviniø ritualø, spëjimai apie anapusinæ tikrovæ, ateities bûrimai ir net prietarai. O tikima pirmiausia todël, kad taip daro „visi“, todël nëra ko giliau aiðkintis.

Kita þodþio prasme tikëjimas kyla ne ið paties þmogaus, ne ið ,,apaèios”, bet ið ,,virðaus”, t.y. ið paties Dievo Apreiðkimo, ir vyksta kaip Dievo ir þmogaus susitikimas, o taip pat kaip þmogaus atsakas á Dievo kvietimà. Šia prasme tikëti – tai pripaþinti KITO, kaip Asmens, buvimà ir atsiverti abipusiam santykiui. Taip suprantamas tikëjimas yra nuoseklus, tikras ir patikimas, nes patikrintas asmeniðka ir daugelio kitø krikðèioniø patirtimi. Ji ðimtmeèiais buvo liudijama tikëjimà atitinkanèiu elgesiu ir gyvenimu, nepaisant kliûèiø, radikaliø iðbandymø ir net rizikos uþ tà mirti. Tai tûkstanèio krikðèioniø kankiniø, t.y. liudytojø (pirmine graikiðko þodþio martys prasme) palikimas. Lietuviðko þodþio kitokia, tiesioginë reikðmë greièiausiai sako, kad mums tai buvo pirmiausia ir labiausia vien iðoriðkai matomas reiðkinys (þmogaus nukankinimas mirèiai). Jis natûraliai turëtø kelti baimæ, norà to iðvengti, nes tokios beprotiðkos dràsos tikrasis motyvas ir realus pagrindas mums nëra paþástamas. Kà daþnam lietuviui gali sakyti Tertuliono teiginys „kankinystë yra naujø krikðèioniø sëkla“? Greièiausiai visuomenëje ásiðaknijusià nuomonæ, kad mûsø graþi archainë baltø religija buvo brutaliai nustelbta kitos – kalaviju atneðtos ir svetimðaliø primestos religijos. Ir kaþkaip greta to gyvuoja teiginys, kad „esu, katalikas todël, kad taip tikëjo mûsø tëvai ir protëviai“... Taigi, kà ðiuo atveju reiðkia tikëjimas: nelabai apibrëþtø nuostatø ir atitinkamø apeigø praktikavimà, ar asmens gyvenimà perkeièianèià ir laikanèià patirtá?

Á anketoje pateiktà klausimà „Kà Jums reiðkia tikëti?“ buvo galimybë atsakyti, pasirenkant ne vienà ið visos ávairovës galimø atsakymø (be pateiktø galimø pasirinkimø labai nedaugelis „suktø galvà“ ir á atvirà klausimà atsakytø). Kol nematau konkreèiai suformuluoto klausimo ir atsakymø á já variantø esu linkusi abejoti spaudoje vis pasirodanèiais kokio nors tyrimo rezultatais, nes nuo klausimo ir galimø atsakymø formulavimo labai priklauso tie skelbiami didesni ar maþesni procentai. Neretai akivaizdu, kad klausimas formuluojamas tiek abstrakèiai, jog lieka neaiðku kaip respondentas galëjo já suprasti, juolab, kad ir pasiûlyti atsakymai tokie pat abstraktûs. Be to þmonës bent viena ausimi yra girdëjæ kaip ir kà reikëtø tikëti, todël „tinkamà“ atsakymà daugmaþ atpaþásta ir atþymi. Nepatikimø rezultatø iðvengiama ir tuomet, kai adekvatûs, katalikø (krikðèioniø) tikëjimà nusakantys atsakymai nëra pateikiami pasirinkimø sàraðo pradþioje, idant þmogus galëtø atsakyti taip, kaip jis pats supranta. Taigi, kas daþniausiai buvo pasirenkama? Šiame straipsnyje iðsamiau nenagrinësiu visø tyrimo rezultatø, todël pateiksiu daugeliu atvejø suapvalintus duomenis, kad jie nebûtø „dauginami“ ar komentuojami be konteksto.

Laikantys save katalikais daþniausiai teigia (pusë jø), kad jiems tikëti – tai per didþiàsias ðventes (pvz. Kalëdas ir Velykas) nueiti á Miðias. Tai reikðtø bûti kataliku „kaip visi“ – ið tradicijos. Toká katalikø tikëjimo supratimà patvirtina tiek vyraujanti baþnytinë praktika, tiek daþniausi atsakymai á anketos pradþioje pateiktà klausimà „Koká þmogø jûs vadintumëte praktikuojanèiu kataliku“? Pusë katalikø mano, kad tai reiðkia bûti pakrikðtytu, kartas nuo karto dalyvauti Miðiose ir bent kartà per metus prieiti iðpaþinties. Taèiau dar ketvirtadalis jø mano, kad praktikuojanèiam katalikui uþtenka bûti pakrikðtytam, nueinant á baþnyèià specialiomis progomis, bet iðpaþinties neinant. Tikëjimo samprata yra abipusiai susijusi su baþnytine praktika: dalyvaujantiems kiekvienà sekmadiená Miðiose tikëti – tai eiti sekmadieniais á baþnyèià, priiminëti sakramentus, palaikyti asmeniðkà santyká su Dievu, skaityti Šv. Raðtà, dalyvauti parapijos gyvenime.

Antras daþniausias atsakymas á klausimà „Kà Jums reiðkia tikëti?“ – tai retsykiais nueiti á baþnyèià ir pasëdëti tyloje. Já pernai pasirinko daugiau nei treèdalis katalikais save laikanèiø Lietuvos gyventojø. Tokia tikëjimo samprata daþniau yra priimtina 18-34 m. amþiaus katalikams ir moterims (abiejose grupëse – virð 40%). Tas greièiausia reikðtø, kad tikëjimà suprantame kaip asmeninæ psichologinæ bûsenà, kas ðiandien ypaè bûdinga Naujojo Amþiaus (New Age) religingumui. Tikëjimà kaip bandymà ásiklausyti á save ir medituoti vienumoje pasirenka ir treèdalis tø, kurie neiðpaþásta jokio tikëjimo, o taip pat jauni katalikai. Taèiau neskubëkime „teisti“, pasiþiûrëdami kà dar nurodo ðie du vyraujantys atsakymai.

Atëjimas bûtent á baþnyèià pasëdëti tyloje gali reikðti ir neásisàmonintà Dievo ieðkojimà, kai nëra asmeniðko santykio su Juo ir aiðkesnës Dievo sampratos. Tai gali bûti ir bandymas klausytis To, kuris garsiai neðaukia, kantriai laukia mûsø atsigræþimo á Já, nes yra Asmuo, o ne objektas, kuris apibrëþiamas þmogiðko màstymo kategorijomis ar kaip tvirtovë uþkariaujamas maldø artilerija. Ar baþnyèioje greta tikëjimo tiesø „formuluoèiø“ daþnai girdime toká kvietimà atsiliepti á Dievo kalbëjimà tyloje ir Jo klausytis savo gyvenimo ávykiø kontekste? Akivaizdu, kad esant minëtai neaiðkiai tikëjimo sampratai, yra reikalinga sielovada, kuri padëtø pereiti nuo neapibrëþto siekio, ypaè bûdingo jaunimui ir nominaliems katalikams, prie asmeniðko susitikimo su Dievu ir Baþnyèios bendrystës patirties.

Kitas, tam tarsi prieðingas dalykas – didþiausias „proginiø katalikø“ paplitimas Lietuvoje – taip pat yra ðansas katalikø Baþnyèiai. Tai galimybë bent porà kartø per metus tuos þmones, gausiai susirinkusius ðventinëse Miðiose, priimti, pakviesti susitikimams, o ne vien atlaikyti jø formaliø iðpaþinèiø prieð didþiàsias ðventes maratonà. Kita vertus, tai uþduotis ir jautriau á jø buvimà bei daþnai nebylius klausimus reaguoti tose vietose ir aplinkybëse, kur jie yra atviresni gyvenimo prasmës, kanèios bei prisikëlimo tikrovei (ligoje, mirties akivaizdoje, kitose þmogui dramatiðkose situacijose, kai jis susiduria su savo prigimtiniu trapumu). Kitose katalikiðkose Europos ðalyse laikantys save katalikais daugiau nei mûsiðkiai lanko baþnyèià sekmadieniais (ypaè Lenkijoje ir Airijoje), bet jø tarpe daugiau ir tø, kurie beveik niekad á jà neateina.

Taigi, ar pasitenkindami vien katalikø gausa per didþiàsias ðventes ir toliau neieðkosime bûdø kaip juos asmeniðkai pakalbinti, konkreèiai pakviesti? Gal reikëtø sudaryti galimybæ ðiems dar neuþgesusios „paprotinës tradicijos“ þmonëms atsiverti sàmoningai Dievo paieðkai, asmeniðkam tikëjimui, iðsiaiðkinti daþnai nesuprantamas katalikø tikëjimo tiesas? Kokià prasmæ turi vien konstatavimas ar burnojimas, kad þmonës pernelyg lengvai patraukiami okultiniø dalykø, pavojingø sektø ar abejotinø dvasingumo praktikø, jei jiems, kol jie dar ateina á baþnyèià, siûlome tik daugeliui nelabai suprantamas apeigas, formalias katechezes, bet nekalbiname jø apie tikëjimà jø paèiø prieðtaringo gyvenimo kontekste? O bûtent ðito, kaip rodo aptariamo tyrimo duomenys, jiems labiausiai ir stinga, kad jie aktyviau Baþnyèioje dalyvautø : asmeniðkesnio ir ðiltesnio santykio tarp tikinèiøjø bei dëmesio vienas kitam, didesnio kunigø atvirumo, galimybës iðsiaiðkinti tikëjimo dalykus, o taip pat ir aiðkesnio kvietimo, kad suprastø, jog kiekvieno jø baþnyèioje reikia... Per tai ar jie atpaþins, kad yra Jëzaus Kristaus laukiami, bus galima juos pakviesti ir prie jiems dar „kietø“ tikëjimo dalykø. Taigi, Jëzus Kristus kaip krikðèionybës alfa ir omega, kaip mûsø tikëjimo ir gyvenimo pilnatvës laidas turëtø bûti kataliko gyvenimo centre. O kas Jis mums yra?

Kas mums yra Jëzus Kristus?

Á klausimas „Ar tikite, kad yra Dievas?“ daugelis krikðèioniø ir ne krikðèioniø gali atsakyti teigiamai, sudëdami á ðá atsakymà labai skirtingas Dievo sampratas ar ávaizdþius. Taigi, jis nedaug kà gali atskleisti. Pasiûlius pasirinkimui kelias konkreèias sampratas, krikðèioniðkoji – Triasmenis Dievas – lieka vyraujanti, bet pasirenkama jau reèiau. Taèiau atsakymas, kas laikanèiam save kataliku yra Jëzus Kristus, gali atskleisti jo krikðèioniðkojo tikëjimo pagrindus.

Tai, kad Jëzus Kristus yra þmogumi tapæs Dievas (Dievo Sûnus), pripaþásta kiek maþiau nei pusë visø save katalikais laikanèiø apklaustøjø. Kiti du pasirinkimai (ypatingas Dievo pranaðas, daræs stebuklus, bei savo savybëmis ir gebëjimais iðsiskiriantis þmogus) reiðkia, kad treèdaliui Lietuvos katalikø Jëzus Kristus yra vien tik þmogus. Šis þemiðkai kasdienei màstysenai bûdingas supratimas yra didþiausias iððûkis priimti krikðèioniø tikëjimo iðskirtinumà (Dievà, tapusá þmogumi, uþ mus numirusá ir Tëvo prikeltà) bei gyvà tikëjimà kaip gyvenimà kurianèià jëgà. Tas reikalautø gilesnës (ne formalios ar paþintinës) katechezës. Dar penktadalis katalikø arba abejoja, kad toks þmogus ið viso gyveno, arba neþino kà manyti. Pastaruosius atsakymus gerokai daþniau pasirenka vyrai ir 18-29 m. amþiaus jaunimas.

Þinoma, atsakymai á klausimà „Kas Jums yra Jëzus Kristus?“ priklauso nuo katalikø tikëjimo praktikos: Jëzø Kristø kaip Dievo Sûnø labiau pasirenka tie, kurie daþniau dalyvauja Miðiose, save laiko tikinèiais, meldþiasi bent kartà per savaitæ, o taip priimantys kitas katalikø tikëjimo tiesas (tiki, kad yra gyvasis Triasmenis Dievas, suvokia Baþnyèios svarbà ir kt.) Bet vis tik drásèiau suabejoti ar pati baþnytinë praktika (atëjimas á Miðias, iðpaþintis, mada), jei ji perimta vien „ið tradicijos“ ar aplinkos, yra pakankama krikðèionio santykiui su Dievu, jei neklausiame savæs ar asmeniðkai paþástu Jëzø Kristø, ar esu paliestas Jo Artumo, ar Jo klausausi savo kasdienybëje? Kalbu apie krikðèioniðkojo atsivertimo bûtinybæ, kaip pamatiná ir ne vienkartiná ávyká, kaip tikrovæ, kuri laipsniðkai mane perkeièia, nes tikëjimà á gyvà Triasmená Dievà daro mano gyvenimo pilnatvës ir jëgos ðaltiniu. Daþnam mûsø katalikui toks klausimas yra net átartinas – krikðèioniðkasis atsivertimas jam yra terra incognita, juolab, kad baþnyèioje apie tai maþai yra girdëjæs, bet ðá þodá naudoja „sektantai“...

Á klausimà „Ar esate patyræs krikðèioniðkàjá atsivertimà (vidiná susitikimà su Prisikëlusiuoju Jëzumi Kristumi ar/ir Šventosios Dvasios palietimà)?“ didesnë pusë laikanèiøjø save katalikais tiesiog atsakë neigiamai. Patyrusiøjø atsivertimà yra deðimtadalis, o penktadalis nëra tikri ar yra atsivertimà patyræ, ar ne, bet á pamaldas vaikðto; dar deðimtadalis abejoja, nes kaþkà jaudinanèio yra patyræ, taèiau praktikuojanèiais krikðèionimis netapo. Pastarieji gal buvo paliesti kaþkokio ekstazinio iðgyvenimo – W. James, o vëliau A. Maslow ávardijamo kaip peak experience, – kuris pats savaime dar nëra susitikimas su dieviðkuoju Asmeniu. Suprantama, aktyviai praktikuojantys katalikai daþniau nei kiti yra patyræ krikðèioniðkàjá atsivertimà kaip jø tikëjimà ir praktikà palaikanèià tikrovæ ir tiki, kad Jëzus Kristus yra Dievo Sûnus. Taèiau kà reiðkia, kad jie þino tà kaip krikðèioniø tikëjimo tiesà, iðpaþástamà Baþnyèioje kiekvienà sekmadiená? Atsakymas nëra savaime suprantamas, nes savo laiku Karoliui Wojtylai, tuo metu buvusiam áþymiojo teologo R. Garrigou-Lagrange, O.P. doktorantui, o vëliau tapusiam popieþiumi Jonu Pauliumi II, prireikë dràsos paprieðtarauti savo moksliniam vadovui nesutinkant Dievà laikyti „Objektu“, nes Jis yra „Asmuo“. Gal nuo to, ar mes asmeniðkai paþástame Prisikëlusájá Kristø kaip Asmená, o ne vien þinome já kaip krikðèioniø tikëjimo objektà, priklauso ne tik mûsø tikëjimo, bet ir gyvenimo tikrovë?

Tarpe abejojanèiøjø ar Jëzus kaip þmogus ið viso gyveno yra daugiausia (trys penktadaliai) nepatyrusiøjø asmeniðko susitikimo su Dievu. Ir jø abejonë yra suprantama. Nemistifikuoju atsivertimo kaip ekstazinës bûsenos, nes krikðèioniðkasis atsivertimas yra ne Dievo potyris (Dievas nepaþástamais potyriais), bet krikðèioniðkasis patyrimas. Tai ne ðiaip kaþko mistiðko iðgyvenimas, bet realiai patirtas vidinis susitikimas su Prisikëlusiuoju Jëzumi, kai Jo Artumas, Šv. Dvasios prisilietimas yra atpaþástami ir ávardijami Baþnyèios mokymo bei savo gyvenimo kontekste. Atsivertimas gali ir turi bûti liudijamas ne vien autentiðko ávykio pasakojimu, bet labiausiai – nauju gyvenimu, kuris pradeda bûti matomas kaip mano didëjantis atvirumas sau ir kitiems, vidinë ramybë, tikëjimo nuoseklumas, noras ir mokymasis tarnauti kitiems.

Probleminiai tikëjimo klausimai

Klausimas kà ir kodël mes tikime yra nepaliaujamai aktualus, ypaè kai tikëjimui yra laisvai apsisprendþiama, nes jis nebegali bûti „áskiepijamas“ kaip ðeimos ir tautos tradicija ar socialinës raiðkos norma, juolab kai visuomenës gyvenimas aktyviai siûlo krikðèioniø tikëjimui prieðingus dalykus. Todël ðiandien kaip ir Tertulijono laikais galime geriau suprasti, kad „krikðèionimi negimstama – juo tampama“ sàmoningai ásipareigojant asmeniðkam ir bendruomeniðkam santykiui su Prisikëlusiu Kristumi.

Taigi, jei nepaþástame Dievo kaip Asmens (Triasmenio) ir netikime, kad Jëzus Kristus yra Dievo Sûnus – dël mûsø Atpirkimo priëmæs Kryþiø ir prisikëlæs – tai „mûsø tikëjimas tuðèias, ir mes dar tebesame savo nuodëmëse“ (plg. 1 Kor 15,17). Bûtent neiðsiaiðkinus ir nesupratus ðito, mes neskiriame Dievo Sûnaus Ásikûnijimo tikrovës ir dievybiø bei sielø „persikûnijimo“, o taip pat neskiriame amþinojo gyvenimo Kristuje ir kito (naujo) gyvenimo po mirties. Todël neretai átikime þmogui patrauklia reinkarnacija – kad po mirties vël atgimstama, tik priëmus kità þemiðkà kûnà. Treèdalis Lietuvoje save laikanèiøjø katalikais tiki reinkarnacijos buvimu ir dar tiek pat abejoja yra ji ar ne. Reinkarnacija netiki tik likæs jø treèdalis. Katalikai, kurie tiki reinkarnacija, daþniau yra moterys, 18–24 metø jaunimas, o taip pat Kauno, Klaipëdos ir kiek maþesniø miestø gyventojai (kiekvienoje ðiø grupiø reinkarnacija tiki apie 40% apklaustøjø arba daugiau). Kaip teigia etnologai, tikëjimas burtais, amuletø bei talismanø galia taip pat nemaþëja, apimdamas ir jaunimà.

Jei manipuliavimas ðiais dalykais yra istoriðkai senas reiðkinys, tai tikëjimas reinkarnacija plinta perimant Rytø religijas, taèiau daugiausia Naujojo Amþiaus (New Age) sinkretiðkojo religingumo pavidalu. Šis naudoja Rytø religijø kai kurias sàvokas, iðplësdamas ir sudabartindamas jø turinius, ir todël pretenduoja á visuotinà dvasingumà. O lietuvio ausiai dvasingumas ypaè patrauklus, nes savyje talpina beveik viskà: nuo bet kurios þmogiðkosios raiðkos, susietos su nematerialia tikrove, iki visø galimø dvasiø pasaulio. Ir visa tai nepavaldu „mokslo ðviesai“. Greièiau prieðingai: mokslas vis labiau naudojamas pragmatiniams tikslams, kam pasitelkiami ir magijos atributai bei praktikos, nes ðiuolaikinis þmogus siekia valdyti visas gyvenimo situacijas savo pastangomis „apsidrausdamas“ bei „kurdamas ir tobulindamas save“.

Tikëjimas reinkarnacija bei karma atliepia senas þmogaus pretenzijas paaiðkinti þmogiðku protu nepaaiðkinamus ir skaudþius dalykus: pvz. kodël niekuo nekalti vaikeliai gimsta neágalûs, suserga baisiomis ligomis, arba vienus, paprastai gerus þmones nuolat iðtinka nelaimës, o kitiems – blogesniems – kaþkodël puikiai sekasi? Todël bandoma nesuprantamà þmogaus elgesá, nepaaiðkinamus fizinius negalavimus ar net þmogaus apsisprendimus paaiðkinti jo „ankstesniais gyvenimais“. Jø patvirtinimui ðiandien pasitelkiami regresyvios hipnozës seansai, latentinë vaizduotë ir kiti „moksliðkai“ skambantys dalykai. Paradoksalu, kad tuo ignoruojama galimybë su psichologijos, profesionalios psichoterapijos ir krikðèioniðkojo vidinio iðgydymo pagalba áveikti daugelá ðiø negalavimø, kuriuos sukelia asmens gyvenimo dramatiðkø ávykiø, ðeimos santykiø skausmingas paveldas. Tai padëtø nesusitelkti vien á save (savo savastá – self), nes toks „að“ ieðkojimas kreipia atgalios, á save paèius ir á domëjimàsi reinkarnacija.

Kai Jëzaus mokiniai, matydami nelaimës iðtiktus þmones, klausia Jo apie galimas to prieþastis, Jëzaus atsakas yra radikalus dviem aspektais. Viena, Jis reikalauja atsivertimo, sakydamas: „...manote, kad jie buvo kaltesni uþ kitus? Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat praþûsite“ (plg. Lk 13, 5); kita, Jëzus atgræþia mokinius ir mus ne á þmogaus praeitá, bet á susitikimà su Juo, kas keièia mus ir mûsø ateitá, kviesdamas pasitikëti Jo meilës kiekvienam mûsø galia: „Nei jis [neregys nuo gimimo] nusidëjo, nei jo tëvai, bet jame turi apsireikðti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Taigi, ar nesigriebiame reinkarnacijos, ateities bûrimø ir kitokiø dabar siûlomø sprendimø bûtent todël, kad sunkiai pakeliamoje situacijoje mes, katalikai, nepasitikime Prisikëlusiuoju Kristumi – neatpaþástame Jo gelbstinèio, gydanèio ir iðgananèiojo veikimo mûsø gyvenimuose, o taip pat nepraðome Jo ðviesos bei pagalbos?

Su tikëjimu reinkarnacija glaudþiai susijæs ir poþiûris á religijà. Mus, kaip ir kitus Vakarø kultûros þmones, sudrumstë ðiuolaikinis religinis ir vertybinis reliatyvizmas: apie 40% laikanèiøjø save katalikais Lietuvoje mano, kad visos religijos yra vienodai geros. Greièiausiai tai reiðkia, kad jos ið esmës vienodos – kalba tà patá... Todël ir kitoks beveik treèdalio katalikø pasirinkimas (yra viena teisinga religija, taèiau ir kitose religijose yra kai kuriø pagrindiniø tiesø) dar neteikia vilties, kad pradëjome suprasti Vatikano II Susirinkimo kvietimà tarpreliginiam dialogui. Dialogas reikalauja ne tik atvirumo, ásiklausymo, gilesnio kito paþinimo, bet taip pat ir savo aiðkios tapatybës. Jei mûsø krikðèioniðkoji yra mums miglota, neatpaþinta ir neásisàmoninta, nes tikime „kaip visi“, dialogà greièiausiai suprantame kaip panaðumo atpaþinimà, susitapatinimà. Todël neretai diskusijose apie religijø skirtumus dþiaugiamës, kad ir kitos religijos kalba tas paèias pagrindines tiesas... Akivaizdu, kad neturime elementariø þiniø apie Dievo, pasaulio ir þmogaus sampratø jose skirtumus. Bet didesnë problema, kad nepaþástame krikðèioniø tikëjimo pagrindø. Ir greièiausiai todël, kad jis daugeliui asmeniðkai neaktualus – neatliepia jø gyvenimo klausimø, þmogiðkos egzistencijos rûpesèiø, nes pateikiamas kaip Baþnyèios mokymo formuluoèiø ir filosofiniø iðvedþiojimø rinkinys. Todël nenuostabu, kad apie 40% tø, kurie neiðpaþásta jokio tikëjimo, teigia, kad nei viena religija neturi ir negali kà svarbaus pasakyti ðiuolaikiniam þmogui.

Visi ðie dalykai nurodo á gilesnës katechezës, orientuotos ne vien á tikëjimo tiesø iðdëstymà, bet pirmiausia á atsivertimà ir asmeniðkà santykio su Kristumi bûtinybæ, kam greièiausiai pritrûko laiko, jëgø ir pirmiausia pasirengimo ávairiø renginiø kupinais Tikëjimo metais.

Atviri tikëjimo klausimai

Šiandien jau kalbama apie gilesnio santykio su Dievu uþmezgimà ir palaikymà. Bet koks jis realiai gali bûti, kai dabartinis santykis – apeiginis, neásisàmonintas ar savaiminis – daugelio nëra atpaþástamas? Kà jame keisti ir kaip? Kà reiðkia kurti pasitikëjimo santykius, kuo jie remiasi? Visi ðie klausimai neatskleisti ir nepermàstyti, nes mes patys sau nepaþástami – nematome Kristaus þvilgsnio ðviesoje nei kas esame, nei kaip elgiamës ir kokiø gilesniø motyvø esme vedami. Koks kitoks tai turi bûti santykis, nei besiremiantis vien þmogiðku teisingumu, Baþnyèios skelbiamø dalykø aktyvesniu propagavimu, o kartais ir mûsø paèiø pragmatiniais tikslais, kuriuos neþinia kaip reflektuoti? „Kas, mano Dieve, esi Tu, ir kas esu að?“ – ðtai kokio ðv. Augustino pagrindinio klausimo mes sau nekeliame, nes tarsi savaime kaþkà þinome. Taip ir sukamës ratu, ðiandien patekdami á naujus, krikðèionims aktualius iððûkius ir uþduotis. O jiems atliepti nebeuþtenka didesnio maldø skaièiaus, gerø darbø ar nuopelnø, praktikuojamø pagrindiniø dorybiø su neaiðkiomis ðirdies intencijomis, bet jau reikia atsivertimo, atvirumo, pasitikëjimo nuostatos, santykiø uþmezgimo... Taèiau kokio, ir kaip tà daryti, kad tie „teisingi dalykai“ netaptø naujais uoliø katalikø burtaþodþiais?

Gal pradþiai vertëtø iðsiaiðkinti kodël mûsø kaip krikðèioniø tikëjimas turëtø bûti ne asmeninis, bet asmeniðkas, ne bendruomeninis-kolektyvinis, bet bendruomeniðkas, t.y. baþnytiðkas? Mûsuose vyraujantis apeiginis tikëjimas nëra sàmoningas ir brandus jau vien todël, kad jis savo istorine patirtimi yra bendruomeninis-kolektyvinis: esame katalikai „kaip visi“ ir tikime „kaip visi“, o dabar „kaip visi“ patiriame tikëjimo iððûkius, nes kasdienis gyvenimas yra netgi prieðingas tam, kà Baþnyèia moko. Kaip atsiverti asmeniðkam tikëjimui (abipusiam santykiui su Dievu ir artimu), kad dabar vyraujantis ið kolektyvinio nevirstø ðiuolaikiðkai privaèiu (asmeniniu), kai daþnai ateinama tik á Miðias, jose pavieniui pabûnama, paklausoma ir tyliai pasimeldþiama dël savo rûpesèiø bei reikalø? Religinis individualizmas ðiandien patraukia pirmiausia tuos, kurie neturi bendruomenës gyvenimo patirties ir susitelkæ vien á savo poreikius.

Tai klausimas kaip prakalbinti þmones kaip asmenis – besàlygiðkai vertingus, unikalius, kuriø kiekvienà Dievas myli nelygstamu bûdu, nepriklausomai nuo jø vertingumo ar nevertumo kitø þmoniø ir savo akyse? Teologiniu lygmeniu tai bûtø klausimas „Kaip mes suprantame jau atmintinai iðmoktà teiginá, jog þmogus sukurtas pagal Dievo paveikslà ir panaðumà“? Kà reiðkia paveikslas (o gal atvaizdas?), ir kà panaðumas? Ar savo filosofiniu supratimu teigdami, kad protas ir laisva valia yra Dievo pagrindinës savybës, vis dar pradedame nuo to, jog esame asmenimis bûtent todël, kad turime protà ir laisvà valià? Ar ðie nëra tik þmogui duotos galios, kurias sugebame panaudoti ir destruktyviais, ne Dievo atvaizdo tikslais? Ar vis iðkeliame pirmiausia savo autonomiðkumà, kuris tikrai neatspindi Dievo, nes Jis yra santykiðkas (trijø dieviðkøjø Asmenø tarpusavio meilës santykis)? O gal neskiriame autonomiðkumo nuo asmens savarankiðkumo? Taip retoriðkai klausiu todël, kad nusakydami þmogø pagal jam priskiriamas konkreèias charakteristikas, mes jo kaip asmens nekalbiname, o tik já apibrëþiame kaip objektà. Taigi, kaip galime priimti ir prakalbinti asmená, kai patys savæs nepatiriame kaip unikalius, besàlygiðkai vertingus ir Dievo mylimus? Ar ásiþiûrime, ásiklausome á þmoniø gyvenimus, kad jø kontekste kalbëtume apie tikëjimo klausimus? Visa tai atviri klausimai galimai kitokiai (ne „indoktrinuojanèiai“) katechezei ir klausimai pirmiausia sau.

Gal pradëjæ nuo mûsø asmeniðko santykio su Dievu (juk tiki asmuo, o ne tauta), mes adekvaèiai prieisime prie Baþnyèios poreikio mums. Nes tikëjimo tikrovei ir gyvenimui mums reikalingi kiti – broliai ir seserys Kristuje, kurie mus priima, save mums dovanoja, ir mes mokomës atsakyti tuo paèiu. Ar Baþnyèia pirmiausia nëra asmenø tarpusavio bendrystë Kristaus meilëje (J. Ratzingerio ávardinimu – communio personarum), ir todël tapo bendruomenë, vëliau iðvystydama ir institucinæ struktûrà? Prakalbus atvirkðèia kryptimi, „proginiams“ katalikams bûdingas institucinis poþiûris á Baþnyèià mus gali nukreipti vien „teisingam“ þinojimui ir pasyviam priklausymui jai, o galiausiai jau daþnai iðsakomai abejonei „Ar man bûtina Baþnyèia ir religinës apeigos, jei að turiu savo asmeniná santyká su Dievu?“ Apie pusæ laikanèiøjø save katalikais jau abejoja Baþnyèios reikalingumu...

Taigi, atviru klausimu lieka derama pusiausvyra ir sàsaja tarp tikëjimo kaip krikðèioniø mokymo turinio (iðpaþástamø tikëjimo tiesø) ir tikëjimo kaip asmeniðko ir bendruomeniðko santykio su Dievu bei artimu. Nes tik ið sàmoningo ir nuoseklaus krikðèioniø tikëjimo gimsta pasitikëjimas Dievu ir vienø kitais, gimsta jëga tuo gyventi visuomenëje, gyvà tikëjimà liudyti pasauliui (pirmiausia ðeimos nariams ir netikintiems aplinkiniams) bei sàmoninga iðtikimybë jam. Á viso to iððûkius ir poreiká nurodo ir aptariamo tyrimo duomenys.

Ko katalikai laukia ið kunigo? Atvirumo ir dëmesingumo þmonëms, jo elgesio atitikimo Baþnyèios mokymui , kompetencijos tikëjimo klausiamais, gebëjimo tà perduoti ir burti þmones. Jaunimui labiau nei kitiems reikia kunigo gebëjimo ir noro paaiðkinti nesuprantamus dalykus, o ypaè tikëjimo iðmanymo bei dràsos atsakyti á keblius klausimus, kas svarbiau yra ir vilnieèiams bei dideliø miestø gyventojams. Tuo tarpu tie, kurie labiau angaþuojasi savo parapijai (aukoja bendruomenës reikalams didesnæ sumà arba prisideda prie baþnyèios iðlaikymo savo darbais ir veikla) yra reiklesni ir kunigo gebëjimui pakviesti bei burti þmones, patikëti jiems veiklas. Ar kunigai pasirengæ tokiam bendravimui, jei seminarijose susitelkta á tikëjimo þiniø ir dogmø ásisavinimà, liturgines apeigas, Baþnyèios teisinius reikalavimus, net gamtos ir paþinimo filosofijos klausimus? Ar ne per maþai jose svarstoma kaip mes patys save suvokiame, kaip atpaþástame savyje Dievo atvaizdà, kaip já áþvelgti kiekviename kitame, kad galëtume kaip asmená prakalbinti, suprantamai atsakyti á jam rûpimus tikëjimo klausimus ir bendradarbiauti su juo?

Jei Baþnyèià siejame vien su religinëmis apeigomis, dalyvavimas baþnyèios (parapijos) gyvenime mums nebus aktualus. Graþus buvo pastoracinis paraginimas skatinti tikinèiøjø savanorystæ parapijose, bet gal jà suprantame kaip uoliø katalikø (daþniausiai moterø) pagalbà kunigui tvarkant ir priþiûrint aplinkà, organizuojant ðventes ir atlaidus? Kol kas parapijos, bendruomenës gyvenime dalyvauja tik deðimtadalis katalikø, kurie bent kartà per metus ateina á baþnyèià (dauguma dalyvaujanèiøjø – ateinantys á baþnyèia bent sekmadieniais arba daþniau). Ir ðis dalyvavimas daugiausia reiðkiasi pagalba kokiam nors konkreèiam darbui, kai tam pakvieèia klebonas ar koks kitas kunigas. Kiek reèiau – ir tuomet, jei pakvieèia kas nors ið parapijos padëti kokiam nors renginiui. Karitatyvinë ir kita nuolatinë veikla yra bûdinga tik ketvirtadaliui dalyvaujanèiøjø parapijos gyvenime, o tai reikðtø, kad ja uþsiima vos trys procentai visø, kurie bent kartà per metus ateina á baþnyèià. Mes dar nesiejame savanorystës su rûpesèiu ir veiklia meile artimui (neapsiribojant atneðtø drabuþiø ir kitø reikalingø daiktø padalinimu), nes artimà kaip ir save paèius greièiausiai suprantame kaip religiniø apeigø „vartotojus“, kaip Baþnyèios „paslaugø“ objektus...

Beveik pusë dalyvaujanèiøjø parapijos, bendruomenës veikloje dalyvauja maldos grupëse, maþiau – ðeimø ar jaunimo grupelëse. Sprendþiant pagal katalikø atsakymus ar skaito Šventàjá Raðtà, pusë jø nëra jo skaitæ, taèiau nemaþai kas namuose turi; treèdalis yra vartæ ar bandæ skaityti, bet susidûrë su pernelyg daug nesuprantamø dalykø. Nepaisant to, nemaþai kas norëtø drauge skaityti ir aiðkintis Dievo þodá. Tuomet lieka klausimas: ar kunigai ir seminaristai turi patirties ir ágûdþiø asmeniðkai gilintis á Dievo þodá, juo maitintis, ðia patirtimi dalintis bei kalbinti per Dievo þodá kitus?

Bûtent pirmiausia jø pavyzdys kaip dalintis savo tikëjimu galës tam labiau parengti ir pasaulieèius. Nes pusë save laikanèiø katalikais teigia, kad savo gyvenime nëra sutikæ gyvai tikinèiojo krikðèionio. Taèiau sutiktieji krikðèionys, kurie buvo giliai tikintys, paskatino penktadalá laikanèiøjø save katalikais ieðkoti tikëjimo, gilintis á já ir praktikuoti. Mûsø katalikams dalintis savo tikëjimu su kitais nëra áprasta: jis daþniausiai praktikuojamas privaèiai. Tuo tarpu ðeimoje, o juo labiau visuomenëje gyvename pagal pasaulietinius elgesio kriterijus, gal net nesusimàstydami ar jie neprieðtarauja krikðèioniðkiesiems. Daugeliui, o ypaè jauniems þmonëms, buvimas kataliku nëra svarbus socialinës tapatybës sandas. Taigi, net aktyvesni katalikai daþniausiai kalba apie savo tikëjimà tik su jiems artimais – savo parapijos þmonëmis ar tikinèiais aplinkiniais bei kitais krikðèionimis. Bet jei dalis mûsø iðdrástame apie tai kalbëti ir netikintiems ðeimos nariams, o juo labiau vieðai, kyla klausimas kaip tà darome? Pagalvojus apie daugelio katalikø socialinæ patirtá, o taip pat ir tikëjimo þiniø turinius kyla daug klausimø. Šio tyrimo respondentai, kurie neiðpaþásta jokio tikëjimo, daþniau nei kiti atsako, kad tikinèiøjø katalikø nëra sutikæ arba sutiktieji jiems nepatiko ir todël nepastûmëjo jø domëtis tikëjimu. Taigi, kaip mums tapti Kristaus Gerosios Naujienos neðëjais, o svarbiausia, gyvais liudytojais kitiems?

Tikëjimo klausimais labiau domisi tie katalikai, kurie daþnai dalyvauja Miðiose, yra vyresnio amþiaus, daþniau moterys; be to ir tie, kurie turi aukðtàjá humanitariná iðsilavinimà. O kokie tikëjimo klausimai katalikus domina? Pirmasis pagal pasirinkimø skaièiø buvo klausimas „Ar iðsilavinæs þmogus gali bûti giliai ir nuoðirdþiai tikintis katalikas?“ Jam atsakyti nepakaktø vien racionaliø árodymø, kad religija, protas ir mokslas yra suderinami dalykai. Besidomintiems tikëjimo klausimais svarbesnës yra ne tikëjimo þinios, bet gyvenimas su Dievu Baþnyèioje, ðeimoje ir visuomenëje: santykio su Dievu, maldos ir jos praktikos dalykai bei tai, kaip paþinti Dievà, kuriuo Baþnyèia tiki; o taip pat kas yra Baþnyèia, kodël ir kaip joje dalyvauti.

Þmonës tà norëtø suþinoti pirmiausiai per vieðas, visiems prieinamas ir plaèiai skelbiamas paskaitas, o taip pat ir per tæstines radijo laidas, kai yra galimybë klausti ar pasisakyti, bei straipsnius spaudoje – jiems paþástamais ir maþiau pastangø reikalaujanèiais bûdais. Aktyvesni katalikai nurodo ir maldos bei Šv. Raðto skaitymo grupeles, katechezes baþnyèioje bei rekolekcijas. Taèiau ádomu tai, kad nesidomintys tikëjimo klausimais, retai á baþnyèià einantys jauni þmonës kaip svarbø galimos pagalbos bûdà iðskiria gerokai daugiau asmens pastangø reikalaujanèius vieðus kursus, kuriuose reikëtø ne tik klausytis, bet ir skaityti, ruoðtis, tarpusavyje svarstyti, gaunant ir tokias studijas patvirtinanèià paþymà. Gal Baþnyèia jiems iki ðiol nepatraukli bûtent dël bûdø, kokiais krikðèioniø mokymo turinys yra perteikiamas? Juk dauguma jø maþai aktualizuoja ðiandienius þmogaus gyvenimo iððûkius, dël ko ðie þmonës turbût ir nesidomi katalikø tikëjimo klausimais. Gal tai bûtø vienas ið atsakymø kaip pakviesti ir kitø, savo abejingumu tikëjimui ar abejonëmis iðsiskirianèiø, grupiø þmones. Tai daþniausiai techniniø ir gamtos mokslø atstovai, vyrai, jaunimas – tie, kurie, jei tikëjimu anksèiau domëjosi, negavæ ieðkotø atsakymø, nuo jo pasitraukë.

...ir ne vien tikëjimo klausimai

Jei jaunø þmoniø, netgi laikanèiø save katalikais, didesnis abejingumas tikëjimui yra rûpestis ir uþduotis visai Baþnyèiai, tai Baþnyèia Lietuvoje turi dar vienà iððûká. Kaip aiðkiai rodo tyrimo duomenys, bet patvirtina ir mûsø patirtis, katalikø baþnyèiose absoliuèiai vyrauja moterys (iðimtá gal sudaro tik kelios aktyvios parapijos Vilniuje ir turbût Kaune, bet daþniau tik sekmadienio Miðiose). Kitose Europos katalikiðkose ðalyse tokios didþiulës vyrø ir moterø disproporcijos Baþnyèioje nëra. Suprantama, kad moterø visur yra daugiau, kur susilieèiama su antgamte ar vidiniu þmogaus gyvenimu. Kalbant konkreèiau, bûtent jos turi didesnæ patirtá dalyvauti gimimo ir mirties slëpiniuose, yra jautresnës asmens unikalumui ir trapumui. Bet moterys yra pagavesnës ir dvasiø tikrovei, kas nëra vienareikðmiðka, nes daþniau dalyvauja ávairiose magijos apeigose bei bûrimø salonuose, o taip pat visokiose ðiuolaikiniø dvasingumo praktikø grupëse. Kaip minëjau, jos labiau tiki reinkarnacija, amuletø bei talismanø galia, net jei yra katalikës.

Kuo tikëjimo klausimais skiriasi mûsø vyrai? Jie gerokai maþiau nei moterys laiko save tikinèiais, o tai reiðkia – daugiau netikinèiais ir abejojanèiais; menkiau praktikuoja tikëjimà nuo pat vaikystës (gal motinos labiau ragindavo ir vesdavo dukras á baþnyèià, nes seniai áprasta, kad vyrams uþtenka per ðventes pabûti baþnyèios gale priklaupiant ant vieno kelio). Šiandien tai reiðkiasi taip pat tuo, kad katalikai vyrai paprastai ateina á Miðias tik tam tikromis progomis arba neina visai. Jie daþniau praktikuojanèiu kataliku laiko „nominaløjá“ – pakrikðtytàjá, bet á baþnyèià retai einantá ir iðpaþinties neinantá þmogø; tuo paèiu ir patys reèiau nei moterys eina iðpaþinties (daþnai net neatsimena kada buvo) bei þenkliai reèiau meldþiasi. Akivaizdu, jie parapijos gyvenime itin retai dalyvauja (nebent prie proginiø ar sezoniniø „vyriðkø“ darbø, kai pakvieèia kunigas). Taigi, tuo tarsi patvirtinamas mûsuose senas neraðytas supratimas, jog „baþnyèia – tai moterø ir kunigø reikalas“ (ritualas, neracionalus, praktiðkai nenaudingas uþsiëmimas). Þinoma, ði nuostata atsirado tam tikrø istoriniø patirèiø bei kultûriniø pokyèiø sàveikoje, bet tapo tarsi socialine norma. Todël vyrai beveik neturi lûkesèiø Baþnyèiai ir kunigams (nebent, kad nevaþinëtø prabangiomis maðinomis), kritiðkiau vertina Baþnyèios mokymà (ypaè socialiniais klausimais), maþiau nei moterys domisi tikëjimo dalykais (jiems daþniau uþtenka to, kà þino arba visai nesidomi), daþniau abejoja ar þmogus Jëzus Kristus ið viso yra buvæs. Panaðu, kad vyrus maþiau domina net kultûros lygmens dalykai...

Taèiau Baþnyèioje tas nëra rimèiau reflektuojama. O gal tai susijæ ir su jau pasenusia, bet Lietuvoje vis dar vyraujanèia archainës ir tradicinës visuomenës antropologija? Ji ilgà laikà buvo gaji visoje Baþnyèioje teigiant, kad þmogaus lytiðkumas yra atskira jo charakteristika. Pagal jà moteriai priskiriamas iracionalus màstymas, vien emocinës reakcijos (tegul baþnyèioje bent iðsiverkia), paklusnumas, pareiga rûpestingai patarnauti kitiems ir panaðûs dalykai, kuriø pagal nusistovëjusá stereotipà labiau reikia Baþnyèioje. Bet gal tai reiðkia, kad vyrai turëtø bûti vien racionalûs ir dalykiðki, emociðkai nejautrûs, neásiklausantys, ekspansyvûs ir neatidûs kito kaip asmens unikalumui, þvelgdami á já labiau funkciðkai? Savo ruoþtu ar toks màstymas neturi poveikio Baþnyèios gyvenimui, kunigø patirèiai bei nuostatoms, o tuo paèiu ir kunigystës ávaizdþiui?
Ilgalaikë vakarietiðka þmogaus samprata, tapatinanti protà su racionalumu, o ðirdá – vien su emocijomis ir jausmais prisidëjo prie to, kad teologija tapo tik specialistams ákandamu mokslu, o maldos praktika – emocijø ir vaizduotës sritimi. Ásivyravus „tikëjimui ið tradicijos“, kai malda priskiriama „moterø darbui“ , vyrai Lietuvoje neatpaþásta, kad krikðèioniø tikëjimas yra socialinë praktika, kuri reikalauja ir tikëjimo supratimo, ir jo susiejimo su realiu þmogaus gyvenimu bei elgesiu, ir tà iðreiðkianèios maldos. Socialinæ patirtá bei nuostatas vaikams labiausiai perduoda tëvas, tad jei jis ðeimoje nesimeldþia, kitø tam nepakvieèia, o baþnyèioje tik retsykiais „apsilanko“, didelë tikimybë, kad vaikai (ypaè sûnûs) tikëjimo taip pat nepraktikuos. Jei ðis „ið tradicijos“ vis dar gyvuoja, vaikai formaliai gerbs religijà, ypaè jei motina yra praktikuojanti. Lenkø bendruomenëse (taip pat ir Lietuvoje) vyrai nuo baþnytinës (bent sekmadieninës) praktikos nenusiðalina, nes yra tie, kurie ðeimos gyvenime liudija tikëjimo svarbà. Todël lietuviai vyrai gali atrasti krikðèioniø tikëjimà kaip protingà ir svarbø gyvenime, jei tam padës tinkama sielovada ir sàmoningas dëmesys ðeimos santykiams: jei bus drauge gilinamasi á krikðèioniø tikëjimo klausimus, atviriau svarstoma dabartinë vyro ir moters patirtis ðeimoje, jø kaip asmenø skirtingumas ir papildomumas (atsirandantis paþástant vienas kità ir bendraujant, o ne dël iðankstiniø kultûriniø nuostatø), istoriðkai paveldëti vaidmenø ir santykiø stereotipai bei pastangos drauge juos áveiki.

Taigi, tikëjimo kaip mûsø gyvenimo klausimai lieka aktualûs ir ðiemet, kai susitelkëme ðeimos svarbai, ypaè jei norime, kad ðeima bûtø „maþoji (namø) Baþnyèia“, kur suaugusieji ir vaikai patiria tikëjimà kaip jø gyvenimà laikanèià jëgà. Tik ði gyvenimo pilnatvës patirtis ir jos liudijimas gali padëti ðeimoms atlaikyti dabartinius visuomenës skersvëjus bei stiprinti jas. Pirmaisiais krikðèionybës amþiais krikðèioniø ðeimø gyvenimui prieðingi socialiniai áproèiai ir juos palaikantys ástatymai buvo áveikti krikðèioniø gyvenimo liudijimu ir jo plitimu – realiu gyvenimu, kuris ilgainiui pakeitë socialines nuostatas ir ástatymus. Todël ir ðiandien, stiprëjant ideologiniam nepalankumui santuokos ir ðeimos atþvilgiu, svarbiausia yra stiprinti ðeimos nariø bendrystæ ir ðeimø solidarumà drauge mokantis kaip krikðèioniø tikëjimu gyventi ir pradëti já liudyti orientyrus prarandanèioje visuomenëje.

________________________________________

Irena Eglë Laumenskaitë – humanitariniø mokslø daktarë, VU ásteigto Religijos studijø ir tyrimø centro pirmoji vedëja, dirbanti ir religijos sociologijos srityje.